Trinu rankomis ir šokinėju iš džiaugsmo. Pagaliau futbolo pasaulyje skandaliukas, vertas mano garbanotos galvos dėmesio! Carlosas Tevezas apkaltino Fergusoną nekomunikavimu ištisus du metus, o Alexas atšovė, kad parašė net 2 (!) sms‘us savo žaidėjui, bet jis nesiteikė atsakyti… Kokia drama! Ir iš tiesų, kokio turinio turėjo būti žinutės, kokia kalba parašytos, kad Tevezas į jas nesugebėjo atsakyti. Ir koks kartais keistas tas mūsų Alexas, kuris per du metus nesugebėjo pasišnekėti su savo žaidėju, o tik nusiųsti visus 2 sms‘us! Įdomu…

Aš palaikau Tevezą… Na, gaunu tokių tokių žinučių, į kurias sunku būtų ką nors atsakyti. Pavyzdžiui: „Aš tave matau“. Arba: „Užjaučiu dėl Michael Jackson mirties“. Tikrai sunku ką nors suregzti atgal. Jei Fergusonas rašė ką nors panašaus, pavyzdžiui – aš tave matau – per treniruotę, tada suprantu Carloso tylą… Iš tiesų, pateisinčiau žaidėją, jei jis būtų gavęs ir tokio turinio žinutes (iš asmeninio archyvo):

1. Neskambink rytoj ir šiaip niekada nebeskambink. Gero gyvenimo
2. Ką man daryt?
3. Aš šią naktį darysiu tave savo sapnuose
4. Palauk ir aš gal ateisiu
5. Kada planuoji išlįsti iš spintos?
6. Mieli klientai, nemokamai įmokas už kreditą 123 jau galite sumokėti IKI prekybos centruose
7. Negaliu… Nežinau, kodėl (atsakymas į kvietimą į gimtadienį)
8. …
9. Grįžo Petras
10. Mane gaidina. Tik niekam nesakyk.

Į visas žinutes sunku ką nors būtų atrašyt, nebent „amen“… Bet, ko gero, Fergusonas tikrai parašė kažką panašaus, jei negavo atsakymo.

Tačiau yra ir kita reikalo pusė. Kodėl žmonės mano, kad bendravimas žinutėmis yra visiškai pakankama bendravimo forma, o visos kitos kuria tik pridėtinę vertę? Iš kur kilus nauja mada įsivelti į romanus, aiškintis santykius ir net skirtis su antrąja puse sms‘ais? Taip sunku tai daryti gyvai? Alexai Fergusonai, gal Tevezas ir ne pats gražiausias žaidėjas pasaulyje, bet ar tikrai toks baisus, kad neišėjo jam nieko gyvai pasakyti kad ir treniruotės metu?

Pamenu, dar neįkopus į trečią dešimtį iš tiesų nemažai gyvenimo problemų spręsdavau sms‘ais – per atstumą sutvarkyti bjaurius reikalus lengviau. Bet paskui kažkaip susipratau, kad gyva komunikacija turi magiškos galios. Yra dalykų, kurių nevalia aiškintis virtualiai. Pavyzdžiui, ko gero, nebūtų smagu iš ryto gauti šefo žinutę: „Šiandien gali neateiti į darbą – tu atleistas“, arba iš mylimo žmogučio: „Myliu tave, prašau, tekėk už manęs, net žiedą turiu, jis gražus, gaila, kad nematai, nes esi darbe“. Per pietus srebiant barščius su bendradarbiais būtų nelengva gauti „žinią“: „Jau dvi savaitės nebuvo mėnesinių, pasitikrinau, sveikinu, tu būsi tėtis… Beje, čia tau rašo tokia Alina, telefoną gavau iš kažkokios Linutės, matyt, tavo merginos“. Vienu žodžiu, virtualus kontaktas toli gražu neatstoja gyvo bendravimo, o kai kuriais atvejais gali įvaryt priešinfarktinę būseną.

Vėl kreipiuosi į Jus, Alexai didysis Stounhendžai. Mokytis komunikacijos niekada nevėlu, o jei neišeina suregzti normalaus sakinio gyvai, tam ir esu aš, Jūsų gelbėtoja, neverbalinės komunikacijos ekspertė ir šiaip plepalas makalas. Turiu keletą patarimų, ką daryti, kai trūksta žodžių.
Jei niekaip nepavyksta susikaupti rimtam pokalbiui, džiūsta burna ir šiaip byra iš susijaudinimo ašaros, galima tiesiog teisingai pasirinkti muziką, tekstą surašyti ant popieriaus žodžius ir padaryti va taip.

Jei vis viena norisi bendrauti telefonu, patarčiau būti originaliam ir tada bent jau surimuoti tekstą ir pasisakyti maždaug taip:

Galų gale, jei jau tikrai tikrai norisi skambinti, tai bent jau pabandykite išpešti iš to realios naudos ir skambinkite reikalaudamas pinigų, gėrimų ir šlovės. Tik žinoma, pokalbis telefonu su ispanakalbiu Tevezu gali baigtis va kaip:

Sėkmės Jums, Alexai!!!