Buvo šaltas vasario vakaras, žaidė Manchester United vs. Milan. Olimpinių žaidynių aktualių paakinta sėdau prie TV ekrano šventai tikėdama, kad į namus grįžus Čempionų lygos turnyrui, malonumų akiai bus dar daugiau. Gal net tiek daug, kad į širdį pavasaris grįš greičiau nei į lietuvišką apsiblaususią padangę. Ir tada įvyko. Tai, ką paprastai galima išvysti per Europos futbolo čempionatus, atrankos į čempionatus rungtynėse ir pan. Tai, ko tikrai nepamatysi mirtininkų, atsiprašau, rogutininkų trasoje. Tai vadinama nuovargiu. Išsikvėpimu. Sportinės formos nedemonstravimu. Kaip tik norisi. Bet iš esmės jau įvykus kelioms Čempionų lygos rungtynėms galima konstatuoti, kad vis tenka stebėti pavytusį Europos tituluočiausių komandų futbolą.

Kodėl visi lyderiai ėmė ir vienu metu pavargo? Kaip dabar reikės žiūrėti rungtynes? Su ta mintimi: „o, gerai čia Nani bėga jau 10 minučių, gerai būtų, kad iki pertraukos širdies smūgis neištiktų“? Ei, man čia kažkas neaišku. Sujaudinta šių nuovargio tendencijų, nusprendžiau pasigilinti, kame slypi ne itin patrauklaus žaidimo šaknys. Bandysiu atrasti tikrąsias priežastis. O taikiklyje šį kartą – šlubčiojanti, bet nepalaužta Barcelona.

Kaip suprantu, visos bėdos prasideda nuo traumuotų galūnių. Tai ypač pažįstama lietuviams šią neeilinę žiemą, kai vėl netikėtai žiemos užklupti kelininkai pataupė ant smėliuko, todėl šimtai bendrapiliečių iki šiol priversti savimi išbandyti senus gerus pokštus, kaip antai:

Vienakojis tai dar nereiškia, kad jo pavardė negali būti Dvikojis.
Vienakojis tai dar nereiškia, kad jis nemėgsta keturkojų.
Vienakojis tai dar nereiškia, kad jam neniežti tarpukojo.
Vienakojis tai dar nereiškia kad jis pavydi šimtakojui ir t.t.

Vargšas Andrés Iniesta, ko gero, taip pat pastarosiomis savaitėmis niūniavo kažką panašaus ir taip liūdėjo, kad išbalo iki fantomo lygio.

Spėju, kad toks vienakojo liūdesys ir nesilankymas soliariume galėjo atsiliepti jo ir visos komandos žaidimo kokybei. Liūdesio, t.y. pavargusio futbolo teoriją dar labiau sustiprina visų laikų stilingiausias verksnys:
 

Taip jau yra, Barcos vyrai žaidžia geriau tada, kada šypsosi (Ronaldinho šypsena vis dar sapnuojasi naktimis). Nuoširdžiai siūlyčiau komandai susimąstyti ir pasidovanoti sau kažkiek džiaugsmo… Pavyzdys galėtų būti ir Chelsea, paskendus tokio džiaugsmo jūroj, kad džiaugsmo gavėjai Ashley ir John‘as nebežino kaip pristabdyt arklius… Belieka tikėtis, kad sklandantys ore gandai gandeliai išsipildys ir iš tiesų lyg koks begalinio gyvenimo džiugesio nešėjas Ashley greitai šypsosis ir kels šypseną jau katalonų žemėj.

Kitas apsiblaususios Barcos žaidimo veiksnys matyt yra Messi. Šiaip vyras kaip vyras, kamuolys vis dar limpa prie jo kojų, bet tai… jau nebe tas…kažkaip…nebe tas… Aš čia kaltinčiau mutaciją. Kalbu ne apie žmogbeždžionių teoriją, o apie tapimą vyru mūru ąžuolėliu. Messi pastaruoju metu smarkiai mutuoja į tikrą vyrų vyrą, kuris gali demonstruoti agresiją:

Ir net susirasti baisiai gražią merginą!

Tik akivaizdu darosi tai, kad tos mutacijos nepadeda vyrui demonstruot stebuklų aikštėj. Messi, susikaupk! Bus dar tų žavių argentiniečių, mes gi futbolo iš tavęs laukiam, FUTBOLO!

Dar viena akivaizdi problema - po pasaulį pasklidęs Barcelona DNR. Jis taip plačiai išsibėgiojo, kad Barcai tai neduoda ramybės, o kartu jau minėto pagrindo džiaugtis. Pagrindinis Barcos DNR nešiotojas, anot Xavi, yra Cesc Fabregas. Kaip The Sun leidiniui teigė Xavi, Arsenal kapitonas privalo prisijungti prie Barcos, nes tai jau numatyta paties Fabregas‘o kraujyje. Pačiame DNR!

Bijau, kad belieka konstatuoti, kad kol Barca nesusigrąžins savo DNR, nei Messi anti mutacija, nei Pep‘o veide vėl atsiradus šypsena nepadės. Neišgelbės net vėl įdegęs Iniesta. Cesc‘ai, viskas tavo rankose, prašau, grąžink DNR į vietą!