Jau trumpai esu pristatęs vienos 11m galvos išvyką į Brėmeną, galų gale viskas susigulėjo ir galiu detaliau papasakoti kaip gi man sekėsi Vokietijos šiaurėje. Dar apdoroju didžiulio interviu su “Werder” atstovu medžiagą, tad apie tai bus vėliau, o dabar - pirmosios dienos įspūdžiai. Už nuotraukas esu dėkingas Rūtai Šimonytei.  

Programa buvo įtempta nuo pat pradžių, nes vienintelė galimybė gauti Tino Polster, ”Werder” komunikacijos departamento ir prekinio ženklo vadovo interviu buvo penktadienio popietė. Lėktuvas Brėmene turi nusileisti 14.15, o jau 15.00 turiu būti “Werder” ofise. Sėdžiu Kauno oro uoste ir tikiuosi, kad lėktuvas nebus atidėtas. Maža ko gali tikėtis su tomis pigiomis avialinijomis. Tačiau atvykstu anksčiau ir neveltui “Ryanair” lėktuvui nusileidus paleidžia įrašą, kuriame teigia, kad praėjusiais metais jie buvo pripažinti punktualiausia bendrove ir net 90% jų lėktuvų nusileido laiku ar net anksčiau (tikriausiai šito namo gyventojams, tai - menka paguoda).

Nusileidęs skubu į taksi ir parodau vairuotojui iš anksto ant lapelio užrašytą “Werder” adresą, nes mano vokiečių kalbos žinios apsiriboja porno filmų “Ya ya, das ist gut” ir senųjų rusų kinojuostų apie karą frazėmis “Schneller” ir “Hande hoch”. Sutikite, ne pats geriausias būdas užmegzti pokalbį su taksistu. Anyway, pamatęs adresą jis tiesiog nušvinta ir pradeda pusėtina anglų kalba klausinėti ką aš veiksiu “Weserstadium” arenoje. Aš jam pasakoju, o jis manęs, atrodo, neklauso, tik užsispyrusiai kartoja kaip myli “Werder”. Pakeliui prasilenkiame su tramvajumi išdažytu “Werder” spalvomis ir papuoštu komandos logotipu bei vokiškomis frazėmis, kurių, be abejo, aš neįkandu.

Galų gale atsiduriu prie stadiono  ir einu ieškoti “Werder” fanų parduotuvės, pro kurią man reikia patekti į pagrindinį klubo ofisą. Tik įžengęs pamatau nemenką eilę prie kasų. Užkalbinu vieną jaunuolį angliškai ir man pasiseka: jis atsako, kad čia jis jau perka kalėdines dovanėles savo dviem jaunesniems broliams, kurie yra ištikimi Brėmeno klubo gerbėjai. “Werder” fanų parduotuvė gal ir nėra trijų iksų “Maxima” tačiau čia galima rasti visko pilnaverčiam gyvenimui: nuo klubo apatinių iki vaikiškų šliaužtinių. Čia radau net prezervatyvų pakuotę su “Werder” atributika. Tačiau didžiausias trofėjus - šitas vonios ančiukas (šiuo metu jis stovi garbingoje vietoje: vonioje prie veidrodžio).

Prisipažinsiu, turiu didelę silpnybę įvairiausiai futbolo atributikai ir “Werder” fanų parduotuvė buvo rojus. Vos neužsimiršau, kad turiu skubėti į interviu. Mane iškart pasitinka ir… sako, kad Tino Polster vėluos, tačiau pasiūlo labai neblogą alternatyvą - pažiūrėti popietinę “Werder” komandos treniruotę. Kaip tik spėjau į jos pradžią. Labai žavu buvo žiūrėti į jauną kinę (kaip vėliau išsiaiškinau ji specialiai rungtynėms atvyko iš Guangdžou), kuri šokinėjo iš laimės, fotografavo visus žaidėjus ir sveikinosi su jais vardais. Brėmeno klubo futbolininkai, prasilenkdami su ja, visi iki vieno atsakydavo “Halo”. Vien tik treniruotę stebėti susirinko apie 150 žmonių: nuo vaikų iki senukų.

Spėjau pažiūrėti kaip įvyko apšilimas ir kaip “Werder” chebra kartu su treneriu T. Schaaf žaidžia šuniuką ir gainioja Hugo Almeida. Daugiau įsigilinti į komandos treniruočių subtilybes nepavyko, nes pasirodė mano interviu objektas. Tino iškart pareiške, kad turi tik 20 min, tačiau interviu pabaigėm tik po valandos, o vėliau jis asmeniškai man padarė ekskursiją po “Weserstadium”. Į vakarinį Brėmeną iš “Weserstadium” išėjau visiškai sužavėtas ir, kol tipenau pėsčiomis Vėzerio paupiu tuos 2,7 km iki senamiesčio, kur jau kelias valandas siaučia mano 3 bendrakeleiviai, bandau  galvoje susidėlioti ką išgirdau per interviu. Minčių labai daug, o dar prisideda ir nauja: kodėl čia tiek daug pro mane pravažiuojančių dviratininkų, nors dulkia lietus ir yra vos 6 laipsniai šilumos. Pasirodo Brėmene yra ilgiausias dviračių takų tinklas visoje Vokietijoje. Pats miestas irgi yra vienas “žaliausių” ir tai labai dera prie žaliai-balto “Werder”.

Kalėdinėje mugėje tokių namukų buvo marios

Brėmeno senamiestis mane pasitinka didele doze šventinės nuotaikos, nes išvakarėse kaip tik prasidėjo viena didžiausių ir gražiausių Kalėdinių mugių Vokietijoje. Gatvės muzikantai, begalės suvenyrų, storos dešros, karštas vynas, marcipaniniai meduoliai ir visa tai parduodama pasakų nameliuose, kurių pilnos visos gatvės. Tačiau įdomiausia, kad ir miesto centre užtikau net 2 “Werder” atributikos parduotuves. Mano silpnybę futbolo klubų atributikai žino tėvai ir važiuodami į užsienį visuomet stengiasi man parvežti atitinkamų lauktuvių. Dažniausiai tai būna labai problematiška, nes oficialių klubų parduotuvių turistų minamuose takuose pasitaiko itin retai. Brėmene tai jokia problema - “Werder” simbolikos galima įsigyti paprasčiau nei miesto simbolio Brėmeno muzikantų statulėlę. Vieno prekybos centro pagrindinėje gatvėje didžiausia reklama skelbia ne “pas mus afigienos kalėdinės nuolaidos”, o “Antrame aukšte speciali “Werder” kolekcija Kalėdoms”.

Vietinis Gedimino prospektas

Čia yra nuostabiai skanus reikalas

Beklaidžiodami itin jaukiomis Brėmeno gatvėmis užtinkame “Werder” fanų bariuką, kuriame rūkoma viduje. O je. Čia mes ir apsistojame. Bėda, kad baras mažas ir “tiems kam per keturiasdešimt” stiliaus. Tai reiškia, kad čia mano anglų kalba yra tokia pati naudinga kaip šaldytuvas eskimams: nepavyksta užmegzti jokio rišlaus pokalbio su pagyvenusiais “Werder” fanais, kurie neabejotinai turi ką papasakoti. Deja, jų ir mano pastangų neužteko. Tačiau visgi buvo linksma, nes mus nuolat vaišino. Ne ne gėrimais, bet cukraus vata. Žaliai baltos, kaip “Werder”, spalvos. Privalomai.

"Werder" fanų bariukas senamiestyje

Vos vilkdami kojas grįžtame į viešbutį, pakeliui prisiuostę nuostabių “Hachez” šokolado fabriko kvapų. Jei būsite Brėmene, būtinai paragaukite: šis šokaladas - vienas miesto simbolių ir nerealiai skanus. Visiems į Lietuvą vežėme būtent šokoladines lauktuves. Prieš miegą, bežaisdami pokerį, išgeriame fanų parduotuvėje įsigytą firminį “Werder” vyną, kuris buvo ką tik paleistas į eterį . Nesu didelis vynų specialistas, bet gėrėsi maloniai. Ir padėjo užmigti:)