11m vėl gavo Andriaus straipsnį, kurį mes džiaugsmingai spausdiname. Prieš tai Andrius pasidalino mintimis, kaip Lietuvos rinktinė gali papigiai nusisamdyti trenerį iš užsienio, šiandien jis nagrinėja rinktinės puolėjų problemą.

Kadangi lenkai su ukrainiečiais reklamuoja pas save rengiamą 2012 m. Europos čempionatą, lyg ir būtų laikas pašnekėti apie tai, kaip Lietuvos rinktinei susiklostys atrankos burtai. Bet daug neaiškumų ten nėra, kaip ir paskutiniuose 3 cikluose gausime škotus bei farerus, iš penkto burtų puodo tikriausiai atiteks Estija, Islandija ar Gruzija (su kitomis rinktinėmis retai kada burtai suveda), iš antro puodo – Serbija ar Rumunija, na o įdomiausia aišku pirmo puodo burtas – ten galima gauti jau matytas Ispaniją,
Vokietiją, Italiją, Kroatiją, Prancūzija, tik draugiškose rungtynėse išbandytą Portugaliją ar Rusiją, bet jei pasiseks labiau, tai gali pakliūti ir dar niekada nematos nematytos Olandija, Anglija.

Tai tiek tų burtų, net nėra ką parašyti. Todėl šiame įraše norėčiau labiau paverkšlenti visiems jau įgrisusia tema – Lietuvos rinktinės puolėjų trūkumu. Tačiau šiuokart kalba bus labiau apie tai, ar kada nors lietuviai tų puolėjų turėjo.

Tikriausiai jau visi nuspėjate, kad lietuviai, žaisdami pasaulio ir Europos čempionatų atrankose niekada nedemonstravo įspūdingo puolimo, taigi ir nepelnydavo daug įvarčių. Tačiau viename atrankos cikle lietuviai buvo pasiekę net 1,5 įvarčių per rungtynes vidurkį. Tiesa, tai buvo 1938 m. kai pasaulio čempionato atrankoje lietuviai žaidė dvejas rungtynes, kurias rezultatais 2:4 ir 1:5 pralaimėjo. Likusiose atrankose tik du kartus lietuviams pavyko pasiekti daugiau nei 1 įvarčio per rungtynes vidurkį – 1996 m. Europos čempionato ir 1998 pasaulio čempionato atrankose, beje, šie du minėti ciklai buvo sėkmingiausi – abu kartus lietuviai buvo treti šešių komandų grupėse. Paskutinėje atrankoje, kur rinktinė demonstruoja „gražų puolimų pagrįstą futbolą“ (trenerio ir žaidėjų žodžiais) šiaip ne taip
pavyko pasiekti lygiai 1 įvarčio per rungtynes vidurkį, o visus kitus kartus įvarčių vidurkis buvo visai beviltiškas – nuo 0,38 iki 0,91.

Aišku visi žinome, kad Lietuva nėra futbolo šalis, taigi sunku tikėtis daugybės įvarčių į kokios Ispanijos ar Italijos vartus, tačiau juk kiekviename atrankos cikle būna viena komanda iš beviltiškų komandų
krepšelio (išskyrus 2002 m. atranką). Aišku lietuviams kaip tyčia vis pakliūna farerai, tačiau juk po kartą kliuvo Andora, Lichtenšteinas, San Marinas, tai kodėl nepasinaudota progomis mušti gausybę įvarčių, kaip tai daro kiti šių rinktinių varžovai? Tiesa, kartą lietuviai yra mušę 5 įvarčius estams (1996 m. atrankoje – tai sudarė daugiau nei trečdalį visų to atrankos ciklo įvarčių) bei kartą 4 įvarčius San Marinui (2006 m. atrankoje – pusė ciklo įvarčių), visus kitus kartus varžovų kažkodėl pagailėta. Pavyzdžiui, kodėl 1998 m. atrankoje visos komandos Lichenšteiną įveikė mažiausiai 3 įvarčių skirtumu, o per dvejas rungtynes visi sumušė mažiausiai po 8 įvarčius, tačiau kažkodėl lietuviai laimėjo tik kukliais rezultatais 2:1 ir 2:0.

Nors ir sunku paneigti, kad lietuvių gynyba kai kuriuose paskutiniuose cikluose veikė gana gerai (jei turnyrinė lentelė būtų dėliojama pagal praleistus įvarčius, lietuviai paskutiniuose trijuose cikluose būtų pakilę aukščiau), tačiau norint rezultatų reikia įvarčių, o dar labiau įvarčių reikia žiūrovams – būtų įvarčių, gal į rinktinės rungtynes veržtusi visokie vienadieniai sirgaliai, o iš tų vienadienių sirgalių ga kai kurie užsikabintų ir ilgam.

Deja, bet dar nesu sumastęs įvarčių bado problemos sprendimo, be to, nesu anei joks futbolo specialistas, todėl prirašysiu niekuo neargumentuotų ir abejotinos vertės pasiūlymų.

Pirmiausia aišku reikia pasirinkti tinkamą trenerį. B. Zelkevičius gal ir pasiekė su rinktine daugiausiai, tačiau panašu, kad jam tiesiog pasisekė su žaidėjais, A. Liubinskas tikrai netinka dėl gynybinio stiliaus, J. Couceiro pilnu etatu neįpirktume, o šių metų susidvejinimo režimas rinktinei akivaizdžiai nenaudingas. V. Ivanauskas kažin ar tinka, nes netiki kad Lietuvoje artimiausioje ateityje pavyks rasti puolėjų. A. Narbekovas jau patvirtintas Bangos treneriu, tai kažin ar vasario mėnesį jau sutiktų eiti į rinktinę. Iš viešai aptariamų realesnių kandidatų lieka tik A. Liubšys, kuris moka atskleisti jaunus talentus, tačiau dėl jo temperamento federacija gali nedrįsti jo pasirinkti. Reiškia L. Varanavičiui belieka mesti burtus.

Tarp žaidėjų pirmiausia reiktų pradėti pokyčius nuo vartininko – nesvarbu kad Karčemarskas paskutiniuose trijuose atrankos cikluose (nuo 2006 m. pasaulio čempionato atrankos) žaidžia praktiškai nekeičiamas visose nedraugiškose rungtynėse, tačiau jau laikas jį keisti G. Arlauskiu, ypač jei
Karčemarskas nesusiras naujo klubo. Galbūt kas nors nuspręs kad man paranoja, bet antroje paskutinio atrankos ciklo pusėje prieš kiekvienas rungtynes skambant himnams tik pažiūrėjus į Ž. Karčemarsko iš baimės persikreipusį veidą kamuodavo nuojauta, kad rungtynės geruoju nesibaigs.
Dažniausiai taip ir būdavo. Nežinia ar čia kaltas praktikos trūkumas, ar tiesiog žmogus mėgsta žaisti nervais (ypač su savo fitminiais perdavimais priešininkų puolėjams, po kurių gynėjai ne visada sugebėdavo pagelbėti).

Gynybos linija atrodo pastaruoju metu nebuvo visai beviltiška, tačiau reiktų rasti kas galėtų pakeisti pagrindinius gynėjus diskvalifikacijų ir traumų atveju.

Lietuvių saugų atrodytų lyg yra nemažai – D. Šemberas, Česnauskiai, Šernas, Mikoliūnas, Pilibaitis. Tačiau paskutiniu metu kažkaip jie nedera tarpusavyje. D. Šemberas, kad ir koks geras bebūtų CSKA žaidėjas, rinktinėje žaisdamas prieš farerus ir austrus atrodo nemotyvuotas, o vietomis ir nesivaldantis, Mikoliūnas buvo praradęs formą, tik D. Šernas visad atrodė užsidegęs, tai reiktų paieškoti daugiau vidine motyvacija degančių žaidėjų, nes esant taip reklamuojamam puolėjų trūkumui saugai daugiausiai lemia įvarčių gausą ar badą.

Na o su puolėjais labai viskas paprasta - Tomas Danilevičiaus, nors ir negaunančio daug pažaisti savam klube, jis yra vienintelis lietuvis viename atrankos cikle pelnęs daugiau nei 3 įvarčius, o ir pakeisti jo nelabai yra kuo. Tačiau kadangi 4-5-1 ar 4-3-2-1 schemos kol kas nepadėjo pelnyti
daugiau įvarčių, būtinas antras puolėjas, perimantis Danilevičiaus patirtį. Tam labai tiktų kad ir A. Novikovas – nors jam dar tik 19 m., bet jei jau jaunimo rinktinių treneriai jį giria kaip perspektyvų, tai pats laikas jam nacionalinėj rinktinėj grūdintis. Rinktinėje yra žaidę ir gerokai jaunesnių žaidėjų, kuriems tai tikrai nepakenkė (šešiolikmetis E. Jankauskas, aštuoniolikmečiai R. Karčemarskas ir D. Maciulevičius).

Beje, jei skaitote šią pastraipą, tai tikriausiai skaitote straipsnius nuo galo, nes aš pats tokio ilgo tekso niekaip neperskaityčiau:)