Kol mūsų Veronika atostogauja ir tikrai šiandien neparašys jokio teksto apie futbolą, nes kaip pati prieš išvykdama sakė: “Man saulės vonia šią savaitę įdomiau nei futbolas”, mes turime mūsų skaitytojų mintis. Taip, į mūsų paskelbtą pagalbos šauksmą žmonės sureagavo ir mes jau spausdiname pirmąjį įrašą, kuris pateikiamas neredaguotas ir, be abejo, neprivalo sutapti su redakcijos nuomone:) Labai ačiū Justui už jo mintis. Beje, turime kreipinį į tokį Andrių R., kuris siuntė savo tekstą, bet kerėpla 11m sugebėjo netyčia jį ištrinti. Mušamės į krūtinę ir rėkdami “mea culpa” nuolankiai prašome pakartoti tekstą. Ačiū. O dabar užleidžiame vietą Justui.

Kai visas pasaulis 2010 m. nekantraudamas laukia vien dėl PC (na, galbūt Skandinavijos šalys dėl žiemos olimpinių žaidynių, JAV dėl atsigaunančios savo ekonomikos, o Ukraina visai jų nelaukia, nes žino, kad vėl bus užsuktos dujos), lietuvaičiai dūsaudami slapta vis pasvajoja: „ O kada mūsiškiai spardys kamuolį kartu su brazilais ar anglais milijonų spoksotojų prie televizoriaus akivaizdoje?”

Širdgėlą dar labiau paaštrina prisiminimai apie mūsų šiaurinius „braliukus“, kurie šiaip ne taip sugebėjo sudalyvauti bent Euro2004, ir per katino uodega (norėjau pasakyt per plauką, bet vis gi taip nebuvo gerai pagalvojus) nepateko į kitų metų futbolo fiestą. Ir tuomet kiekvienam iš mūsų iškyla visai logiškas klausimas – kuo mes prastesni? Taigi aš nepabijosiu būti futbolo Palmyra ar Vaiva, ir paprognozuosiu tiksliai – 2046 m. Kodėl būtent tada, paklausite jūs? Ogi per tiek laiko, manau, įvyks keletas svarbių dalykų mūsų futbole, atsakysiu aš: Pirmiausia, tuomet futbolu domėtis turėtų bent 53 % sportui neabejingų tautiečių, o tai jau būtų stipri varomoji jėga kelti futbolo lygį mūsų stadionuose.

Nors nesu atlikęs jokių sociologinių tyrimų, bet dabar šis procentas, manau, tesiekia varganus 22%. Didžiosios daugumos mūsų „sportininkų prie televizoriaus“ akys dabar užpiltos pasaulyje niekam neįdomiu (išskyrus Libaną ir Filipinus) krepšiniu, kuris skambiai mūsų vadinamas „antrąją religija“ (keista, nei vienoje krepšinio arenoje iki šiol dar nemačiau įrengtos koplytėlės, kuriose būtų laikomos pamaldos už būsimas pergales, ko nepasakysi tarkim apie Nou Camp) ir kurio patriarchu būtų laikomas barzdotas metalistas, sukėlęs muštynes svečioje šalyje ir dėl to tarp mūsų laikomas didvyriu bei jo ginti keliamas diplomatinis skandalas.

O kad futbolas populiarės, tikrai neabejoju, vien dėl to, kad futbolo kamuolys žymiai simpatiškesnis už krepšinio apelsininį sviedinį, o taip pat dėl ekonominės krizės iš UK į tėvynę grįžę tautiečiai neabejotinai jau turėtų būti kardinaliai pakeitę savo sportines pažiūras. Kad lietuvaičiai jau dabar nespjauna į futbolą, matyti ir žvelgiant kiek žmonių susirenka pasižiūrėti į Premiershipo vidutiniokus (Blackburn ar Fulham), jau nekalbant apie pasipūtusius Rangers ir Liverpool.

Antras dalykas yra tai, kad tuo metu jau bus pasikeitusios bent kelios futbolininkų kartos, atsikračiuosios erzinančio savęs menkinimo ir verkšlenimo sindromo. Paklausius dabartinių mūsiškių priešvaržybinius interviu norisi kaukti vilkolakio balsu – arba teisinamasis dėl traumuotų žaidėjų, kurių atseit labai trūks (nes kitų rinktinių žaidėjai yra Dievo pateptieji, niekad negaunantys traumų) arba postringaujama visokias nuobodybes apie tai, kad dabar visi moka žaisti futbolą, kad tikimasis labai sunkių varžybų ir tt. (nors žaidžiama prieš Farerus ar San Mariną). Gražiausia, kad pasaulio stebuklu laikoma pasiektos nulinės lygiosios prieš visų pripažintus futbolo „grandus“ (galbūt dėl to, kad tik tokiu atveju per Eurosportą parodomas 44 s ilgio reportažas apie mūsiškius, nors mes tokias varžybas mename bent trejetą metų).

Ką jau bekalbėt apie žaidėjus, jei mūsų futbolo vadukai kelia uždavinius atrankinėse grupėse užimti antrą arba trečią vietą. O tai kur tada lieka auksinė išmintis – kelk maksimalius tikslus tam, kad pasiektum bent minimalius? Paklauskite serbo N. Žigičiaus arba kroato D. Srna, kokio rezultato jie tikisi žaisdami prieš lietuvius – beveik neabejoju, kad atsakymas bus 3:0 ar 4:0. Ne lietuvių naudai. Gal ir sunku mums, šiaurės europiečiams (šiukštu, ne rytų europiečiams, neįžeiskime rusofobų), įskiepyti nugalėtojo metalitetą ir išguiti visokius pasiteisinančius virkavimus ir trizniojimus, bet, manau, reikia pagaliau pradėti dirbti ties tuo klausimu. Tam pirmiausia siulyčiau Lietuvos futbolo mokyklose įvesti sportinio pykčio ugdymo discipliną, kurios metu 7-14 m. vaikučiai du kartus per savaitę bucais spardytų ir tryptų medžiagines lėles su užrašais „Faroe Islands“ ar „Latvia“ ( nors gal Latvijos nereikia, o tai būsim apkaltinti tautinės neapykantos kurstymu).

Taip pat norėčiau grįžti prie nuobodžios kaip dauguma Kalėdinių dovanų temos – nacionalinio stadiono. Man labai smagu matyti kaip tokios išsvysčiusios šalys kaip Libija ar Kazachtanas sugeba pasistatyti gėdos nedarančius stadionus, tuo tarpu mūsiškiai atsakingas varžybas vis dar žaidžia geriausiu atveju Marijampolėje, kurios stadionas (neįžeidžiant sūduvių) labiau tiktų Belgijos antros lygos čempionatui (o galbūt tai daroma specialiai – žaisti nedrenuotoje aikštėje Marijampolėje ar nuo kupstuotame Kauno stadione). Gali mane burnoti Gražulis ir Mazuronis, bet, manau, Kubilius turėtų dar bent kokiu 100 mln. litų nuskriausti pensininkus ir jaunas motinas, tiek skirdamas mūsų stadiono statybai kur nors prie Akropolio ( ar N. Vilnioj, ar Markučiuose, ar bala žino kur, svarbu, kad būtų). Netgi turiu dar vieną utopinį planą (panašų į sportinio pykčio ugdymą) kaip bent dalis lėšų turėtų atsipirkti. Užtektų mūsų Liutaurui įkalbėti savo gerą draugą Michelį (bent taip jis deklaruoja, taigi neturėtų būti jam tai didelė problema) surengti UEFA Champions League finalą Lietuvoje, ir 50 000 žiurovų vien už bilietus sumestų kiekvienas vidutiniškai po 100 euručių. O kur dar tie patys žiūrovai gyventų ir švestų pergalę ar skandintų pralaimėjimo kartėlį? Dar vidutiniškai po 400 europinės valiutos nuo kiekvieno. Mano kukliais apskaičiavimais būtų surinkta 25 limonai, o kas mūsiškais pinigais sudarytų niekingus 86,25 M litų. Ir tai vos per pora dienelių. Reiktų tik paspartint šios idėjos vykdymą, kol Liutauras su Micheliu vis dar keičiasi tarpusavyje Kalėdiniais sveikinimais.

Taip kad melsdamiesi ne krepšiniui, o tam, kad įvyktų šie pokyčiai, laukime 2046 m. O iki tol gal tiesiog pamirškime savo nacionalines ambicijas (kaip ir ambcijas turėti nacionalines avialinijas) ir pavydžiai stebėkime kaip PAR svetingumu, vynu ir nacionaliniais parkais mėgaujasi tokios šalys kaip Slovakija ar Slovėnija. Mano didžiausias linkėjimas joms būtų su Italija ar Anglija sužaisti ne 0:0 (kuom jau džiaugtusi mūsiškiai), o įspirti bent vieną ar du golus į Buffono ar Greeno vartus.